Treniruokite atmintį

Umbertas Eko parašė šį laišką savo mokyklinio amžiaus anūkui. Jeigu turite vaikų, gimusių interneto amžiuje ir neturinčių supratimo, kaip mes anksčiau gyvenome be pasaulinio tinklo, būtinai jį perskaitykite. Nors, naudinga būtų perskaityti ir tiems suaugusiems, kas nebegali įsivaizduoti savo gyvenimo be interneto.

Mano mielas anūke,

Nenorėčiau, kad šis kalėdinis laiškas skambėtų per daug pamokslaujančiai, De Amicio stiliumi, (Edmondas De Amicis – italų rašytojas) ir skatintų mylėti artimuosius, tėvynę ir panašius dalykus. Tu neklausytum to (tu jau suaugai, o aš esu per daug senas), nes vertybių sistema pasikeitė taip, kad mano rekomendacijos gali būti netinkamos.

Taigi, norėčiau suteikti tau vos vieną patarimą, kuris galėtų praktiškai pasitarnauti tau dabar, kai naudoji savo planšetę. Nepatarinėsiu tau neužsiimti tuo, bijodamas pasirodyti kvailiu seniu. Juk aš ir pats ją naudoju.

Norėčiau pasikalbėti su tavimi apie ligą, kuri paveikė tavąją ir ankstesniąją kartą, jau besimokančią universitetuose. Aš kalbu apie atminties praradimą.

Tiesa, kad norėdamas sužinoti kas yra Karlas Didysis ar kur yra Kvala Lumpūras tu galėsi viską išsiaiškinti vienu mygtuko paspaudimu. Daryk tai, kai reikia, bet, radęs informaciją, pasistenk įsiminti jos turinį, kad nereikėtų ieškoti pakartotinai, kai tau prireiks šių žinių, pavyzdžiui, mokykloje. Blogai yra tai, kad suvokimas, jog kompiuteris bet kuriuo momentu gali atsakyti į tavo klausimą, nuslopina norą įsiminti informaciją. Šiam reiškiniui apibūdinti, galima pasitelkti tokį palyginimą: sužinojęs, kad nuo vienos gatvės iki kitos, galima nuvažiuoti autobusu arba metro, kas yra labai patogu skubos atveju, žmogus nusprendžia, kad jam daugiau nebereikia vaikščioti pėsčiomis.

Bet jeigu nustosi vaikščioti, pavirsi žmogumi, priverstu judėti neįgaliojo vežimėlyje.

O taip, žinau, kad tu sportuoji ir moki valdyti savo kūną, bet sugrįžkime prie tavo smegenų.

Atmintis panaši į tavo kojų raumenis. Jeigu tu nustosi ją mankštinti, ji suglebs ir tu pavirsi idiotu. Be to, senatvėje mes visi rizikuojame susirgti Alzheimerio liga, ir vienas iš būdų išvengti šio nemalonumo – nuolatinis atminties lavinimas.

Štai kaip atrodo mano receptas. Kiekvieną rytą išmok kokį nors trumpą eilėraštį, kaip mus vertė daryti vaikystėje. Galima lažintis su draugais, kieno atmintis geresnė. Jeigu nemėgsti poezijos, gali įsiminti futbolo komandų sudėtį, bet turėtum žinoti ne tik Romos klubo narius, bet ir kitų komandų žaidėjus, o taip pat ankstesnes jų sudėtis (įsivaizduok, aš atsimenu Torino klubo komandos, kurios lėktuvas sudužo virš Superga kalno, vardus: Bachigalupo, Ballarin, Marozo ir taip toliau). Rungtyniaukite, kas geriau atsimins perskaitytų knygų turinį: ar tavo draugai atsimena trijų muškietininkų ir d‘Artanjano tarnų vardus (Grimo, Bazenas, Mušketonas ir Planše)… O jeigu nenori skaityti „Trijų muškietininkų“ (nors nežinai, ką prarandi), sužaisk tokį žaidimą su kita knyga, kurią perskaitei.

Tai panašu į žaidimą, nors taip ir yra, bet tu pamatysi, kaip tavo galvą užpildys personažai, istorijos ir įvairiausi atsiminimai. Paklausi, kodėl kadaise kompiuterį vadino elektroninėmis smegenimis. Todėl, kad jis buvo sukurtas remiantis tavo (mūsų) smegenų modeliu, bet žmogaus smegenys turi daugiau sąsajų, nei kompiuteris.

Smegenys — tai kompiuteris, kuris visada yra su tavimi, jo galimybės prasiplečia pratimų dėka, o tavo stalinis kompiuteris praranda greitį po ilgesnio naudojimo ir jį reikia pakeisti. Gi tavo smegenys gali tarnauti tau iki 90 metų, ir būdamas 90 metų, jeigu juos lavinsi, atsiminsi daugiau, nei atsimeni dabar. Be to, tai nemokamas kompiuteris.

Taip pat egzistuoja ir istorinė atmintis, nesusijusi su tavo gyvenimo aplinkybėmis ar su tuo, ką tu perskaitei. Joje saugomi įvykiai, nutikę iki tavo gimimo.

Šiandien, jeigu susiruoši į kino teatrą, turi ateiti iki filmo pradžios. Prasidėjus filmui, tave lyg pradeda vesti už rankos, aiškinti, kas vyksta. Mano laikais į kino salę buvo galima įeiti bet kada, net ir filmui įpusėjus. Daugybė įvykių jau buvo įvykę prieš tavo atėjimą ir reikėdavo savarankiškai išmąstyti, kas galėjo nutikti anksčiau. Kai filmas prasidėdavo iš naujo, buvo galima įsitikinti, ar tavo pamąstymai teisingi. Jeigu filmas patikdavo, buvo galima pasilikti pamatyti jį dar kartą. Mes gimstame tada, kai jau prieš šimtus tūkstančių metų įvyko daugybė įvykių ir svarbu suprasti, kad kas gi nutiko prieš mums gimstant. Tai svarbu tam, kad geriau suprastume, kodėl dabar įvyksta tiek daug naujų dalykų.

Šiandien mokykla (be savo skaitymo sąrašo) turėtų išmokyti tave įsiminti įvykius, nutikusius prieš tavo gimimą, bet jai nesiseka ši užduotis. Skirtingos apklausos parodo, kad šiuolaikinis jaunimas, net ir besimokantis universitete, gimęs 1990 metais, jau nežino, o gal ir nenori žinoti, kas vyko 1980 metais, nekalbant jau apie 50 metų senumo įvykius.

Bet kodėl taip svarbu žinoti apie praeities įvykius? Todėl, kad tokios žinios padeda suprasti dabartinių įvykių eigą ir, bet kokiu atveju, padeda praturtinti mūsų atmintį.

Turėk omenyje, kad savo atmintį gali lavinti ne tik knygomis ir žurnalais, bet ir interneto pagalba. Jis tinkamas ne tik plepėjimui su draugais, bet ir pasaulio istorijos pažinimui. Kas yra hetitai ir kamizarai? Kaip vadinosi trys Kolumbo laivai? Kada išmirė dinozaurai? Ar Nojaus laivas turėjo šturvalą? Kaip vadinosi buliaus protėvis? Ar prieš šimtą metų tigrų populiacija buvo didesnė, nei dabar? Ką žinai apie Malio imperiją? Kas papasakojo apie ją? Kas buvo antruoju popiežiumi istorijoje? Kada buvo sukurtas Peliukas Mikis?

Galėčiau iki begalybės uždavinėti klausimus ir jie būtų nuostabios temos tyrinėjimams. Visą tai reikia atsiminti. Ateis diena, kai ir tu pasensi, bet jausiesi, lyg būtum pragyvenęs tūkstančius gyvenimų, lyg būtum dalyvavęs Vaterlo mūšyje, būtum matęs Julijaus Cezario nužudymą, būtum apsilankęs vietoje, kurioje Bertoldas Švarcas, inde maišydamas skirtingas medžiagas, norėdamas išgauti auksą, netyčia atrado paraką ir pakilo į orą (taip jam reikia!). O kiti tavo draugai, nesiekiantys praturtinti savo atminties, pragyvens vienintelį savo gyvenimą, monotonišką, be didelių emocijų.

Taigi, lavink savo atmintį ir rytoj išmok mintinai „La Vispa Teresa“ (vienas žinomiausių vaikiškų eilėraščių Italijoje).

– Umbertas Eko

Straipsnis pasidalintas iš www.vmarkus.lt

Šaltinis

Komentarų nėra

Atsakykite